Читать онлайн «Neplanuotos vestuvės»

Andrea Laurence

Neplanuotos vestuvės

Prologas

– Norėtum iš čia ištrūkti?

Amelija Kenedi atsisuko ir pažvelgė į skaisčiai mėlynas geriausio draugo Tailerio Diksono akis. Akivaizdu, kad tai jis bus tas gelbėtojas.

– Taip, prašyčiau.

Mergina pakilo nuo stalo, įsikibo į ištiestą ranką ir laiminga nusekė iš pokylių salės, perėjo kazino kuo toliau nuo spindinčių Las Vegaso Strip bulvaro šviesų.

Jau vien įkvėpusi gaivaus dykumos oro pasijuto geriau. Ir kodėl galvojo, kad aukštosios mokyklos susitikimas jai patiks? Visa salė žmonių, kurių niekada nemėgo, piktdžiugiškai giriasi savo nepakartojamu gyvenimu.

Nors ir nerūpėjo, ką Tamė Ričardson – komandos šokėja ir šiaip išlepinta pasipūtėlė – nuveikė gyvenime, girdėdama, kaip ji puikuojasi, Amelija kažkodėl nebe taip entuziastingai didžiavosi savo pasiekimais.

Tikrai labai juokinga. Ji yra kompanijos bendrasavininkė, jai labai sekasi, bet ant rankos trūksta vestuvinio žiedo, o telefone – pradėjusio vaikščioti kūdikio nuotraukų, todėl šiandien Amelija tik eilinė mergaitė. Visa ši kelionė tik brangaus atostogų laiko švaistymas.

Nors ne visai: buvo verta važiuoti, kad pamatytų Tailerį. Nuo pat devintos klasės jie buvo geriausi draugai, bet pastaruoju metu abu buvo taip užsiėmę, kad susitikdavo tik kokį kartą per metus. O šis susitikimas – puiki proga.

Susikibę už rankų jiedu be jokio tikslo ėjo šaligatviu. Koks skirtumas, kur nueis. Sulig kiekvienu žingsniu toliau nuo susitikimo vietos Amelijos nuotaika gerėjo. Tai ir – jei tik ką nors reiškia linkstantys keliai – tekila padarė savo. Dėmesį patraukė žemas dundesys ir jie išėjo iš viešbučio pažiūrėti periodiškai išsiveržiančio ugnikalnio.

Jiedu atsirėmė į turėklus, Amelija padėjo galvą Taileriui ant peties ir palaimingai atsiduso. Ji tikrai pasiilgo jo. Kažkodėl būnant su Taileriu pasaulis imdavo atrodyti geresnis. Jo glėbyje jautėsi saugi ir viskas buvo lengva. To niekada nejausdavo su jokiu kitu vyru. Nors jiedu niekada nesusitikinėjo, Tailerio dėka Amelija kėlė aukštus reikalavimus vaikinams.

– Geriau jautiesi? – paklausė draugas.

– Taip, dėkui. Tiesiog nebegalėjau ilgiau žiūrėti į vestuvių ir kūdikių nuotraukas.

Taileris ją apkabino ir dykumos sausio vėsa pasitraukė.

– Taip jau būna per susitikimus.

– Taip, bet nesitikėjau dėl to pasijusti tokia…

– Sėkminga, talentinga verslininkė, pati valdanti savo likimą?

Amelija atsiduso.

– Galvojau apie daugybę nepasisekusių santykių ir sparčiai artėjančią galimybę apsigyventi name su pulku kačių.

– Baik, – rūsčiu balsu perspėjo Taileris. Jis pasisuko į ją ir kilstelėjo jos smakrą – pažvelgė į akis. – Tu nepakartojama. Graži, talentinga, tau sekasi… Bet kuris vyras jaustųsi laimingas tave turėdamas. Tiesiog dar nesutikai savęs verto.

Graži mintis, bet nepakeisi fakto, kad sulaukusi tokio amžiaus ji nevaisingai tebeieško to Pono Tinkamojo.

– Dėkui, Tajau, – nerūpestingai atsakė, apsikabino jį per liemenį ir prispaudė veidą prie švarko atlapo.

Jis laikė Ameliją tvirtai, smakrą padėjo jai ant viršugalvio. Jau šimtus kartų jie buvo taip stovėję. Bet šį vakarą viskas atrodė kažkaip kitaip. Amelija staiga pajuto po marškiniais judančius tvirtus raumenis. Vyro odekolonas – toks pažįstamas, bet šią akimirką nepaprastai viliojantis, – pakuteno šnerves. Ji troško priglausti veidą jam prie kaklo ir įkvėpti jo odos kvapo. Paglostyti barzdos šerelius…