Читать онлайн «Kas slypi tarp eilučių?»

Lauren Canan

Kas slypi tarp eilučių?

Pirmas skyrius

Kelė Maikls sulėtino greitį privažiavusi prie trijų su puse metro aukščio geležinių vartų, dunksančių tarp aukštų akmeninių sienų. Kairėje bronzinė lentelė kvietė užsukti į K rančą. Mergina pasiekė telefonspynę ir įvedė Dono Hanikato, nekilnojamojo turto agento, nurodytą kodą.

Vartai garsiai žvangėdami prasivėrė ir centre esančią raidę K padalijo į dvi dalis. Pravažiavusi ilga vingiuota alėja, apsodinta šimtamečiais ąžuolais, iškilusiais virš sodriai žalių ganyklų, Kelė pasuko prie aptarnaujančiam personalui skirto šoninio įėjimo. Namas buvo didžiulis, greičiau priminė dvarą nei paprastą rančą. Po statybos darbų jį verkiant reikėjo išvalyti. Susirinkusi iš bagažinės švaros priemones, mergina įėjo vidun.

Ji gavo nurodymą išvalyti du miegamuosius su vonios kambariais antrame aukšte, taip pat poilsio kambarį, darbo kabinetą, vestibiulį ir virtuvę apačioje. Tikėjosi vikriai apsisukti, kad spėtų susiruošti į kasmetinį muzikos festivalio šokių vakarą. Už retkarčiais vietinei nekilnojamojo turto agentūrai išvalomus naujus namus gaudavo dosnų atlygį, todėl vertėjo stengtis. Kažkada tai buvo vienintelės Kelės pajamos, bet gavusi darbą, atitinkantį jos studijų sritį, šio užsiėmimo neatsisakė dėl finansinės naudos.

Pradėjo nuo šeimininkų miegamojo antrame aukšte, paskui nusileido žemyn. Jau buvo atgabenta dalis baldų. Ant čiužinių gulėjo nauja patalynė ir pagalvės. Kelė greitai ir sumaniai viską sutvarkė. Matyt, interjero dizaineriai įrengė kambarius pagal naujojo savininko nurodymus.

Jai patiko šio namo kvapai ir gaiva. Atostogos jame būtų tiesiog nuostabios. Kol ant tamsaus granito darbastalio virtuvėje vėstų kokosų ir moliūgų pyragai, orkaitėje keptų kalakutas. Ore sklaidytųsi prieskonių ir naminės duonos aromatai. Kelė įsivaizdavo didelę erdvę užpildantį vaikų juoką ir smagų šurmulį, jiems žaidžiant slėpynes aplink didžiulį medį. Ji pavydėjo šeimai, gyvensiančiai čia.

Kažkodėl Kelė vylėsi, kad tai bus šeima. Po miestelį sklandė gandai, kad senąją rančą darbuotojų poilsiui įsigijo kitos valstijos akcinė bendrovė.

Po poros valandų, nubraukusi muilo likutį nuo virtuvės plautuvės, Kelė išgirdo virstelint pagalbinių patalpų duris: turbūt Donas tikrina, kaip jai sekasi. Mergina nusišypsojo, nes laiku sutvarkė namus, kaip ir buvo tartasi.

– Kele?

Jai užėmė kvapą. Stojo spengianti tyla. Tai ne Dono Hanikato balsas. Širdis sudunksėjo krūtinėje, kai į galvą šovė neįtikėtina mintis. Ne. To negali būti. Remdamasi į darbastalį Kelė pasisuko ir netikėdama savo akimis įsispitrijo į arčiau nei už poros metrų stovintį vyrą.

– Džeisai, – išlemeno ji pašnibždomis, visiškai išmušta iš vėžių.

Kelė užsimerkė norėdama įsitikinti, kad tai tik miražas.

Bet miražas buvo labai tikroviškas.

Nuo tada, kai prieš metus paskutinį kartą matė šį vyrą, jis beveik nepasikeitė. Neprarado žavesio. Ko gero, tapo dar patrauklesnis, nors jai ir taip atrodė tobulas. Aštri smakro linija sušvelnėjo, nes neliko barzdelės. Tamsūs plaukai buvo trumpiau pakirpti. Vienintelis trūkumas – vos pastebimas randelis ant putlių lūpų, kuriose kartais žaidžia velniškas šypsnys, atidengiantis tobulus baltus dantis. Ta šypsena pavergtų kiekvieną: vyrą ir moterį, jauną ir seną.