Читать онлайн «Netikra sužadėtinė»

Nancy Warren

Netikra suzadetine

Pirmas skyrius

Lifto durys prasivėrė ir priminė išskėstas rankas. Deividas Vulfas skubėjo į jį marmurinėmis Filadelfijos verslo centro grindimis. Kai pirmadienio rytais netekdavo stumdytis eilėje prie lifto, jam būdavo geras ženklas. Jei taip seksis ir toliau, diena bus puiki.

Pakilęs į dvidešimt pirmą aukštą, kur buvo įsikūręs Keplerio ir van Horno draudimo bendrovės biuras, Deividas nekantraudamas išlipo.

Gyvenimas gražus. Šešeri metai atkaklaus dirbo prestižiniame šeimos versle nenuėjo veltui – jis išgirdo subtilių užuominų apie Demjenui Makabiui išėjus į pensiją atsilaisvinsiančią viceprezidento vietą. Deividas jautėsi pasirengęs tapti jauniausiu tokio rango vadovu įmonės istorijoje.

Įėjęs į biurą, pasisveikino su savo sekretore.

– Labas rytelis, Džeine.

– Labas, Deividai.

Džeinė buvo vidutinio amžiaus, Deividas ją nepaprastai brangino. Juodu gerbė vienas kitą ir dirbo kaip komanda. Jis žinojo, kad tą dieną, kai taps Keplerio ir van Horno bendrovės prezidentu, ji bus dešinioji jo ranka. Tokia partnerystė, kokia buvo užsimezgusi tarp jųdviejų, pasitaiko nedažnai.

– Truputį pakeičiau tavo dienotvarkę. Belvederio grupė prašė perkelti susitikimą ketvirtą valandą, todėl šį bei tą pataisiau.

– Puiku, ačiū.

Deividas pasikasė nosies galiuką. Niežėjo, nes visą savaitgalį jachtoje su sesele iš Bostono žaidė gydytojus. Su šia mergina pamiršo net kremą nuo saulės.

– Ak, tiesa, tau triskart skambino moteris, vardu Gretchen.

– O gal Gretchen paminėjo ir pavardę?

Džeinė vos susitvardė nenusišypsojusi.

– Nemanau, kad ją domina draudimas.

– A, toji Gretchen! – skrydžių palydovė, su kuria smagiai praleido laiką, matyt, tikėjosi daugiau, nei jis buvo pasirengęs duoti.  – Sakiau, kad neskambintų man į darbą.

– Deividas nesakydavo darbo telefono numerio pakabintoms merginoms, bet nebuvo sunku jį sužinoti. Užteko pasirausti Google.  – Jei dar sykį skambins, pasakyk…

– Jei ji dar kartą paskambins, sujungsiu su tavimi. Galbūt derėtų pasakyti tai pačiam.

– Gerai. Tu teisi.

– Spėju, deginaisi ne su Gretchen?

– Ne. Plaukiojau su Klere, – Deividas pasirausė po atmintį. – Labai linksma mergina…

Džeinė žvelgė jam per petį ir staiga pertraukė kalbą.

– Nieko nuostabaus, kad ketini ją vesti. Judu idealiai tinkate vienas kitam.

Jei Džeinė prakalbo apie jo sužadėtinę, tai galėjo reikšti tik viena, tą patvirtino ir pasigirdęs vyresnio vyriškio balsas.

– O, Deividai! Turi minutėlę?

Atsisukęs jis pasisveikino su bendrovės prezidentu ir vykdomuoju direktoriumi Pirsu van Hornu.

– Žinoma, Pirsai. Užeik.

– Tu įdegęs, – pastebėjo vyras.  – Kur su sužadėtine buvote šį savaitgalį?

Deividas jautė nugarą deginantį priekaištingą Džeinės žvilgsnį. Meluoti šefui negražu, net jeigu tai šventas melas, bet Deividas buvo tikras, kad šįkart elgiasi teisingai.

– Plaukiojome prie Menkių kyšulio. Pasitaikė nuostabus oras.

Jis nusivedė viršininką į savo kabinetą, juodu susėdo prie nedidelio pasitarimų stalo. Deividas stengėsi palaikyti tvarką. Vieninteliai asmeniniai daiktai buvo įrėmintas magistro diplomas, įvertinimai draudimo srityje ir nuotrauka ant stalo, kurioje jis apkabinęs tamsiaplaukę merginą. Matėsi tik jos pakaušis, bet Deividas šypsojosi, tad akivaizdu, kad jie smagiai leido laiką.