Читать онлайн «Už jokius pinigus»

Mann Catherine

Už jokius pinigus

Pirmas skyrius

Jo rankos glostė jos nuogą nugarą, tirpdydamos malonia stiprios glamonės šiluma.

Norėdama užgniaužti kylančią gėdingą dejonę Bela Hadson prikando lūpą. Sunkiai, bet susivaldyti pavyko. Kol Henris darė stebuklus su aliejumi išteptu jos kūnu, Belai teko pasitelkti visą Holivudo aktorystės praktiką, kad iš lūpų neišsprūstų nė garselio.

Tirpstančiais raumenimis ji panardino kaktą dar giliau į galvai skirtą masažo stalo atramą. Kvapų terapijai skirtų žvakių aromatas glostė jai šnerves, o prancūzų kalba atliekamos Kalėdų giesmės, persipynusios su vandenyno mūšos garsais, glamonėjo ausų būgnelius.

Tikrų tikriausias karčiai saldus malonumas. Labai karčiai saldus.

Dar praeitą savaitę Belos mulkis vaikinas, irgi aktorius, sutrypė jos širdį, todėl šešiasdešimt dvejų metų masažistas Henris kurį laiką veikiausiai bus vienintelis ją liesiąs vyras. Nuo šios minties jai ir vėl – oho! – ėmė mausti sprandą, saldaus atsipalaidavimo kaip nebūta.

Norėdama apraminti sielą, Bela pasiėmusi mylimą šunelį Keksiuką spruko į Prancūziją ir apsistojo pajūryje įsikūrusiame Garrison Grande Marseille viešbutyje. Garrison viešbučiai puikiai išmanė svečių lepinimo meną, neįkyrėdami ir suteikdami jiems taip reikiamą ramybę.

Be to, būdama kitoje Atlanto vandenyno pusėje Bela nerizikavo atsitiktinai sutikti Ridlį ar – dar blogiau – savo dėdę Deividą.

Vyrai. Visi jie žiurkės. Na, išskyrus Henrį, kuris jai buvo per senas, be to, vedęs, tačiau, Dievas mato, įkaitintais upės akmenimis jos strėnoms darė stebuklingą poveikį.

– Henri, ar judu su žmona laimingi? – Pro atramą galvai Bela žvelgė į sportinius Henrio batelius, kol šis išiminėjo akmenis ir dėliojo juos šalia jos brangiausiojo šunelio Keksiuko, ramiai snaudžiančio rožinės spalvos narvelyje.

– Oui, panele Hadson. Mes su Monika esame labai laimingi. Po keturiasdešimties metų, trijų vaikų ir dešimties anūkų.

Henris ėmė taip gausiai lieti pagyras žmonai ir reikšti susižavėjimą savo šeima, kad Belai atrodė, jog tuoj uždus.

Arba pasprings.

Bela buvo įsitikinusi, kad Ridlis ją myli, tačiau galiausiai tas niekšas prisipažino tebuvęs užburtas filmo apie Antrojo pasaulinio karo metais užsimezgusią Belos senelių meilę istorijos, kurioje jie abu atliko pagrindinius vaidmenis. Bela buvo tikra, kad vienas kitą mylėjo ir jos tėvai.

Klaidingas įsitikinimas. Antrasis taip pat.

Belos motina buvo neištikima savo vyrui. Ji permiegojo su vyro broliu ir paaiškėjo, kad dėdė Deividas – tikrasis Belos tėvas. O du jos pusbroliai – pusiau broliai. Dieve švenčiausias, jos šeima gali puikiausiai pretenduoti į Džerio Springerio laidą.

Tokio sielos skausmo negalėjo palengvinti net upės akmenys.

Kambaryje nuaidėjo duslus pyptelėjimas. Po jo pasigirdo daugybė spragtelėjimų. Gal banginiai garsais atsiliepė į delfinų šauksmus?

Henris užtraukė paklodę Belai iki pečių.

– Panele Hadson, greičiau kelkitės!

– Kodėl? – paklausė ji sunkiai susigaudydama, kas vyksta.

Belos akys plačiai atsimerkė. Ji sumirksėjo mėgindama apsiprasti su blankiu apšvietimu ir pamatė, kad Henris stengiasi užtverti įėjimą ir neįleisti kažko, kas brovėsi į vidų.