Читать онлайн «Meilė nėra paprasta»

Kelly Hunter

Meilė nėra paprasta

Prologas

Septyniolikmetė Lena jau kurį laiką laužė galvą. Ji suvokė, kad užduotis kažkaip susijusi su Eulerio formule ir kompleksiniu z dydžiu. Pagaliau suaimanavusi ji padėjo pieštuką ant languoto popieriaus ir rankomis užsidengė akis, kad nematytų už stiklinių durų plytinčio vandenyno. Vasara ir mokslai jai niekada nesiderino. Ypač kai paplūdimys buvo vos už kelių metrų nuo namų, o jos vyresnysis brolis tik jiems grįžus iš mokyklos iškart puolė į bangas.

Lenai atrodė neteisinga, kad Džaredas matematikos namų darbus sugebėdavo atlikti atmintinai. Negelbėjo ir tai, kad jos jaunesnieji brolis ir sesuo buvo apsigimę genijai – vienas blogasis, kitas gerasis – ir šeštą užduotį būtų atlikę greičiau nei per dešimt sekundžių. Keturiolikmetė Popė – kuri nebuvo blogoji – Lenai neabejotinai būtų padėjusi, jeigu nebūtų buvusi pakviesta į Kvinslendo universiteto idėjų kalvę ir pastarąsias dienas daugiau laiko leidusi Brisbene nei namuose. Aplinkui nesišlaistė ir trylikmetis Deimonas. Jis jau nesuskaičiuojamą kartą sėdėjo paliktas po pamokų, nes laikėsi teorijos, kad elgdamasis itin nepaklusniai ir klastingai, apskritai išvengs bet kokio dalyvavimo įvairiose slaptųjų agentūrų idėjų kalvėse. Nors Lena nelabai tikėjo jo sėkme, iniciatyva jai atrodė sveikintina.

Kai žmogus toks sumanus, pasaulis negali jo nepastebėti.

Na, jai šiuo požiūriu jaudintis reikėjo mažiausiai.

Atsiduso ir atsidengusi akis paėmė į rankas pieštuką. Šešta užduotis. Ji tarsi šaipėsi iš jos. Kažkoks mažas, niekingas klausimėlis, į kurį visi jos nepaprastos šeimos nariai būtų atsakę net miegodami.

– Proto vargeta, – sumurmėjo Lena.

– Ką vadini proto vargeta? – už nugaros pasigirdo žemas, viliojantis balsas. Ji krūptelėjo, nes negirdėjo nieko įeinant. Tačiau balsą bemat pažino. Suraukusi kaktą atsigręžė į Adrianą Sinklerį – už dviejų namų gyvenantį kaimyną, kuris nuo darželio laikų buvo geriausias Džaredo draugas.

– Nejaugi nežinai, kad reikia belstis? – piktai subambėjo Lena. Dar nebaigusi sakinio ji suprato, kad kvailesnio priekaišto nebūtų galėjusi sugalvoti. Adrianui nereikėdavo belstis – jis čia, galima sakyti, gyveno.

– Nenorėjau nutraukti tavo minčių srauto.

– Bet nutraukei.

Adrianas kreivai šyptelėjo.

– Sakei proto vargeta. Pamaniau, kad kreipiesi į mane.

– Kvailys.

– Matai? Puikiai supranti, apie ką kalbu.

Lena niekada nelikdavo abejinga rudoms besijuokiančioms Adriano akims.

– Tas kreivas vypsnis tau nepadės.

– Na, tai ne visai tiesa. Ar Džaredas namie?

– Ten, – Lena mostelėjo galva į Ramųjį vandenyną. Šis tebebuvo žydras. Toks pat viliojantis. Brolis su banglente rankoje lipo į krantą. – Kodėl tu ne su juo?

– Kaip tik apie tai galvoju, – atsakė Adrianas.  – O kodėl tu čia?

– Rytoj matematikos testas.

Lena jį mąsliai nužvelgė. Mokykloje Adrianas buvo pasirinkęs tuos pačius dalykus, kaip ir Džaredas. Kaip ir ji. Na, gal išskyrus vieną kitą kalbą. Jiedu buvo viena klase aukščiau už ją.

– Ką žinai apie Eulerio formulę ir kompleksines plokštumas?

Adrianas priėjo artyn ir palinko virš jos peties.