Читать онлайн «Per daug paslapčių»

Olivia Gates

Per daug paslapčių

Pirmas skyrius

– Daugiau nenoriu matyti jokios moters. Niekada.

Po šio tūžmingo šeicho Farydo Al Zafero pareiškimo akimirksniui stojo tyla. Jo pašnekovas bandė susitelkti, tačiau tik dar labiau suirzo.

Tada Emadas Ibn Elkatebas atsiduso.

– Žinau, kad daugiau nenorite matyti moterų. Tačiau kadangi šioje situacijoje svarbiausias esate ne jūs ir ne sunkiai suvokiami jūsų sprendimai, reikalauju.

Farydas nepatikliai, pagiežingai nusijuokė.

– Tu, kuris, po velnių, kiekvieną kartą stengėsi įrodyti, kad visos jos yra apsimetėlės, prašai manęs iškęsti tai dar kartą? Nori, kad sukandęs dantis klausyčiausi dar niekingesnių, dar šlykštesnių melagysčių? Kas tu toks ir ką padarei Emadui?

Staiga Emadas prarado savitvardą. Farydas mirktelėjo. Farydo Al Zafero pašnekovas retai naudodavosi savo prigimtinėmis teisėmis, tvirtino, kad neatsiejama jo, kaip dešiniosios Farydo rankos pareiga – pripažinti šeichą savo valdovu.

Emadas Ibn Elkatebas atlyžo, jo veidas atrodė nuolankus: dvidešimt penkerius metus šis vyras buvo artimesnis Farydui nei pastarojo šeima, draugai ar medicinos centro personalas.

– Nuojauta, jog nusivilsite, buvo vienintelė priežastis, dėl kurios priešinausi tiems… sumanymams, dėl kurių susidūrėte su apsimetėlėmis. Bet kuriuo atveju, negaliu kaltinti jūsų dėl pasirinktų metodų. Manieji taip pat neatnešė naudos. Hešamas buvo pernelyg gerai pasislėpęs.

Farydas sukando dantis – jautėsi nusivylęs, niekam tikęs.

Hešamas. Jautri siela ir nepaprastas menininkas. Dešimties vaikų šeimoje – jauniausia, mylimiausia atžala.

Tai jų tėvo, karaliaus, kaltė, kad Hešamas pasislėpė. Daugiau nei prieš trejus metus Hešamas grįžo po ilgos viešnagės Jungtinėse Valstijose, kad paskelbtų, jog ruošiasi vesti. Suklydo pamanęs, kad pavyks įkalbėti tėvą bei gauti jo palaiminimą.

Užuot apsidžiaugęs, karalius neregėtai įsiuto. Uždraudė Hešamui bendrauti su sužadėtine ir įsakė ruoštis vedyboms su mergina iš karališkųjų rūmų.

Kai Hešamas atsisakė paklusti, tėvas dar labiau įniršo. Karalius išrėžė, kad iš po žemių iškas tą ištvirkėlę amerikietę, bandžiusią įsibrauti į karališkąją šeimą, ir privers pasigailėti, jog susuko galvą jo sūnui. Maža to, karalius nesiruošė Hešamui leisti toliau švaistyti laiko betiksliams meniniams siekiams bei vengti princo pareigų. Nė motais, su kuo smaginasi Hešamas. Svarbiausia – palikimo klausimas. Tėvas neleistų teršti jų giminės vardo kažkokia menkaverte sąjunga. Hešamas paklus arba pasigailės.

Farydas su broliais ir seserimis užstojo jaunėlį, karaliui skyrus Hešamui namų areštą stengėsi padėti jam ištrūkti.

Apsikabinęs brolius ir seseris verkė, lemeno, kad privalo dingti, pabėgti nuo tėvo kurstomos neteisybės bei apsaugoti savo mylimąją. Maldavo visus duoti žodį, kad niekada jo neieškos ir dėl savo pačių gerovės laikys Hešamą mirusiu.

Nė vienas jų tokio žodžio nedavė.

Ir nors visi bandė nepamesti Hešamo iš akiračio, o Farydas ypač, jaunėlis, regis, pašalino visus savo pėdsakus.

Farydas vis labiau pyko ant tėvo.

Jei ne priesaika tarnauti savo žmonėms, taip pat būtų palikęs Džizaną. Tačiau taip nebūtų nubaudęs tėvo. Karaliui nesvarbu, jei praras dar vieną sūnų. Po Hešamo dingimo valdovas tepasakė, jog viliasi, kad jaunėlis neiškrės nieko, užtrauksiančio šeimai ir karalystei nešlovę. Farydas buvo įsitikinęs, kad tėvas verčiau jau matys Hešamą mirusį, nei leis jam susilaukti vaikų.