Читать онлайн «Valenčio meilė»

MAXINE SULLIVAN

Valencio meile

Pirmas skyrius

– Tu esi tėvas.

Metas Valentis išsišiepė atsisėdęs ant viešbučio lovos.

– Net neįtariau, kad laukiuosi.

– Nešmaikštauk, Metai, – kitame laido gale suspirgėjo Sezaras Valentis. Valenčių bendrovės parfumininkų dinastijos įkūrėjas tikrai nematė priežasčių vaipytis.  – Prisimeni Laną Džensen?

Meto šypsena akimirksniu išblėso.

– Prieš kurį laiką ji buvo mano vyriausioji buhalterė, todėl turėčiau ją prisiminti.  – Tas tobulas kūnas… Tas gražutis veidelis… ir Šiaurės Europos gyventojams būdingos žydros akys – užuomina apie Skandinavišką paveldą – tokios aiškios kaip krištolas, bet iš tiesų labai paslaptingos, jose slypėjo tiek apgaulės.

– Ji turi tavo kūdikį.

Kūdikį?

Nesąmonė.

Vienintelis dalykas, kurį ji turėjo, buvo pats Metas.

Per įstaigos Kalėdų vakarėlį jie abu truputį įkaušo, o Lana, pasinaudojusi Meto girtumu, pabandė jį sugundyti. Pasimylėjo ant sofos jo kabinete. Nors ištisus mėnesius Lana jį tai viliodavo, tai dažniausiai tučtuojau nusukdavo akis – įtraukdavo Metą į geidulingą katės ir pelės žaidimą – tai nereiškia, kad Metas kaltas mažiau – juk buvo neatsparus moteriškam žavesiui.

Jau po laiko Metas krimtosi nesilaikęs auksinės savo taisyklės: nesivelti į jokius asmeninius ryšius su personalu. Jis – vyriausiasis šeimos verslo buhalteris, jam nereikia jokių komplikuotų ryšių darbo vietoje.

– Aš netikiu. Ji meluoja.

– Mačiau kūdikį savo akimis, Metai. Sėdėjau savo mersedese ir laukiau, kol užsidegs žalias signalas, o Lana perėjo gatvę tiesiai man priešais nosį. Ji stūmė vežimėlį su mažučiu vaikeliu. Aš patikrinau gimimo liudijimą. Ten įrašyta tavo pavardė.

Metas stipriai suspaudė ragelį.

– Tėti, tu veržiesi į privačią teritoriją.

Jo teritoriją.

Po velnių, jei tikrai tame gimimo liudijime nurodyta Meto pavardė, jam reikės išsiaiškinti.

– Sūnau, aš dariau tai, ką reikėjo padaryti.

Sūnus kreivai šyptelėjo.

– Ir kodėl aš nesistebiu?

– Tokios priemonės būtinos. Juk ji – mano vaikaičio motina.

– Ir kaip? Pasirodė tinkama? – su sarkazmo gaidele paklausė Metas.

– Taip, tiesą sakant, man ji tinka. Lanos tėvai mirę, ji turi tik dėdę, kuris gyvena Prancūzijoje ir yra gerbiamas verslininkas. Ar norėtum sužinoti daugiau? Yra surinkta ir išsamesnės informacijos apie jos šeimą. Galiu atsiųsti tau ataskaitą.

– Ne, dėkoju.

Apie Laną Džensen jis žino viską, ką reikia žinoti. Pakankamai ir dar daugiau.

O dabar reikia atverti akis tėvui.

– Tėti, klausyk, gimimo liudijime moteris gali įrašyti kokią tik nori pavardę. Nemaniau, kad užkibsi ant tokio senamadiško triuko.

– Ji Valenti, figlio mio, mano sūnau. Ji atrodo visiškai taip pat, kaip tu. Man nebeliko abejonių.

Meto krūtinę suspaudė kažkoks keistas jausmas.

– Ar jis mergaitė? Hm… norėjau paklausti, ar tai mergaitė?

– Taip, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Jau pats laikas šeimoje atsirasti naujai mažai mergytei.

Metas nusiviepė. Mergaitė ar berniukas, jam nė kiek nerūpi.

– Na, o aš nesidžiaugiu.

– Apsidžiaugsi, kai tik ją pamatysi.

– O kas sakė, kad aš ketinu į ją žiūrėti?