Читать онлайн «Aš čia dėl tavęs»

MAUREEN CHILD

Aš čia dėl tavęs

Pirmas skyrius

– Lora, žinau, kad tu ten!

Ronanas Konolis dar keletą kartų trankiai pabeldė į ryškiai mėlyna spalva nudažytas pagrindines duris ir pasiklausė. Neišgirdo nė garso, nors gerai žinojo, kad Lora namie. Po velnių, bemaž jautė, kad ji stovi už tų nelemtų durų.

Tikra beširdė. Kaip šis jos būdo bruožas galėjo būti patrauklus? Dabar jam tikrai atsirūgo tas patrauklus beširdiškumas.

Sekundės bėgo, o viduje vis tiek nė garso, ir tai dar smarkiau erzino. Ronanas žvilgtelėjo į prie namo pastatytą Loros automobilį – geltoną kaip saulė folksvageną, tada rūsčiai dėbtelėjo į vis dar uždarytas pagrindines duris.

– Netikiu, kad tavęs nėra namie. Juk gatvėje stovi tavo automobilis, Lora.

Atsklido jos balsas – prislopintas, bet aiškus.

– Amerikoje sakoma „įvažiavimo kelias“, Ronanai. Tu juk ne Airijoje, nejaugi pamiršai?

– Ir labai gaila.  – Jis delnu perbraukė veidą ir nusivylęs pakėlė akis. Jei dabar būtų Airijoje, dauguma Danlio kaimo gyventojų būtų jo pusėje, ir Ronanas bematant priverstų šią moterį atidaryti prakeiktas duris.

– Girdėjau, – tarė ji.  – Gali šokti į vieną iš savo lėktuvų ir bet kada grįžti į Konolių šalį!

Jei tik galėčiau, – šmėkštelėjo Ronanui. Atsibeldė į Kaliforniją atidaryti Amerikos verslo skyriaus, kol Cosain reikalai įsibėgės, niekur trauktis neketina.

Jis pavargęs, suirzęs ir nenusiteikęs bendrauti su moterimis. Ypač su tokiomis kietakaktėmis kaip Lora.

Pastarąsias šešias savaites keliavo po Europą – kaip asmens sargybinis lydėjo šešiolikametę popmuzikos žvaigždę, kurios elgesys erzino ne mažiau nei jos dainavimas. Dėl mergaitės ir godžios jos motinos Ronanas troško kuo greičiau baigti šį darbą ir grįžti į įprastą gyvenimą. Tikėjosi ramybės.

Sukandęs dantis palūkėjo ir suskaičiavo ligi dešimties. Tada dar kartą.

– Nors ir ką, po paraliais, sakytum, Lora, jei tavo automobilis čia, tai ir tu namie.

– Gal aš kur išėjusi, – sušuko ji.  – Ar apie tai pagalvojai? Kaip žinai, turiu draugų.

Karštas Konolių būdas ėmė viršų, ir Ronanas turėjo tvardytis.

– Bet juk neišėjusi, tiesa? – paklausė, kaip pats pripažino, visiškai ramiai.  – Tu namie, varai mane iš proto ir verti šūkauti prie uždarų durų, lyg būčiau koks kaimo kvailys, pirmą kartą pats vienas kažkur ištrūkęs.

– O tu nešauk, puikiai girdžiu, – atsiliepė Lora, balsas sklandžiai sklido pro duris.

Lora Peidž gyveno Kalifornijoje, tvarkingoje Hantington Bičo gatvelėje, kur namai panašūs į Menkių kyšulio gyvenvietės pastatus. Pirmą kartą pamatęs jos namus, Ronanas pamanė, kad jie žavūs. Dabar žiūrėjo į pastatą taip, lyg tai dėl jo pateko į tokią padėtį.

Vėsus vandenyno vėjelis nuūžė siaura gatvele ir supurtė Loros priekiniame kiemelyje augančios jau beveik belapės guobos šakas. Tamsiai pilki debesys virš galvos pranašavo audrą, Ronanas tikėjosi, kad jai užėjus nebestypsos šiame nelemtame prieangyje.

– Net tavo kaimynai girdi, – jis linktelėjo į tą pusę, kur vyriškis taip energingai karpė gyvatvorę, jog kilo pavojus, kad sudroš ją lyg pieštuką. – Atidaryk duris ir išsiaiškinsime. Mudu abu. Be pašalinių.