Читать онлайн «Idenai. Provokuojantis pasiūlymas»

ANDREA LAURENCE

Idenai. Provokuojantis pasiūlymas

PIRMAS SKYRIUS

Veidas nepakentė sniego. Visą gyvenimą. Naujojoje Anglijoje gimęs ir užaugęs vyras turėtų jaustis kitaip arba bent apsigyventi kitur, bet jis liko. Kiekvieną lapkritį, kai iškrisdavo pirmos snaigės, jo siela tarsi susitraukdavo iki pat pavasario. Štai kodėl savaitę prieš Kalėdas jis užsisakė kelionę į Jamaiką. Kaip visada pas Idenus ketino grįžti šventėms, bet neramus įseserės Džulianos skambutis sujaukė planus.

Jis nenoromis liepė padėjėjai atšaukti kelionę, bet, jei viskas susiklostys gerai, gal nukels ją po Kalėdų. Naujuosius metus sutiktų paplūdimyje gerdamas ką nors putojančio, giliai užkasęs ramybės neduodančius išgyvenimus.

Keista mintis.

Visureigio klasės BMW riedėjo dviejų juostų keliu į „Idenų sodo“ Kalėdų eglučių ūkį. Veidui labiau patiko vairuoti rodsterį, bet žiemą Konektikute jam ne vieta, todėl paliko tą automobilį Manhatane. Šis visureigis turėjo žiemines padangas, grandines bagažinėje ir buvo aukštas, todėl neužkabintų ledo sąnašų prastai nuvalytuose keliuose.

Pastebėjęs didelį raudoną obuolio pavidalo ženklą, žymintį posūkį į globėjų Kalėdų eglučių ūkį, Veidas iš palengvėjimo atsiduso. Tik tada suvokė, kad kurį laiką nekvėpavo. Grįžęs namo jis visada pasijusdavo geriau, net jei aplinkybės būdavo ne itin malonios.

Šis ūkis – vieninteliai jo turėti namai. Niekur kitur jis nesijautė taip gerai. Jam neliko šiltų prisiminimų apie gyvenimą su močiutės seserimi ir apie pirmus gyvenimo metus, praleistus su mama. Bet „Idenų sodas“ pateisino pavadinimą. Ypač visų apleistam berniukui, iš kurio galėjo išaugti ne milijonierius nekilnojamojo turto prekeivis, o nusikaltėlis.

Idenai pakeitė viską. Ir jam, ir kitiems čia įsikūrusiems vaikams.

Šiai porai jis dėkingas už gyvenimą. Jie neabejotinai yra jo tėvai. Veidas nepažinojo savo tėvo, o mamą nuo tada, kai jį, mažylį, paliko pas močiutės seserį, matė tik kartą. Pagalvojus apie namus ir šeimą prieš akis iškildavo šis ūkis ir Idenų sukurta šeima.

Jie patys susilaukė tik vieno vaiko, dukters Džulianos. Kurį laiką atrodė, kad svajonės apie namie šurmuliuojančius vaikus, kurie padėtų ūkyje ir vieną dieną perimtų šeimos verslą, žlugo. Bet jie seną daržinę pavertė bendrabučiu, tinkamu padaužoms berniukams, ir pradėjo globoti vaikus.

Veidas buvo pirmas. Kai jis tada atvažiavo, Džuliana į kaseles supintais plaukais valkiojo paskui save mėgstamiausią lėlę. Veidas pakeitė ne vienus globėjus, bet tąkart viskas susiklostė kitaip. Jis nesijautė kaip našta. Ar būdas gauti iš valstybės išmoką. Jis tapo Idenų sūnumi.

Štai kodėl jį apėmė apmaudas, kad čia vieši dėl tokios priežasties. Nuvilti tėvus – didžiausia nuodėmė. Dar didesnė už tą, kurią padarė prieš penkiolika metų ir dėl kurios įsipainiojo į šitą reikalą.

Veidas įsuko visureigį į įvažiuojamąjį kelią, pralėkė pro stovėjimo aikštelę ir nuriedėjo siauru keliuku už jų XVIII amžiaus pabaigos namo iki vietos, kurioje šeimos nariai laikė automobilius. Buvo penktadienis, beveik vidurdienis, bet aikštelėje stovėjo mažiausiai dešimt klientų automobilių. Gruodžio 21-oji, iki Kalėdų vos kelios dienos. Mama Molė greičiausiai sukasi dovanų krautuvėje, siūlo žmonėms cukrinių sausainių, sidro ir karšto šokolado, kol Kenas arba kuris nors darbuotojas tempia ir pakuoja išsirinktą eglutę.