CAROLE MORTIMER
Paragauti draudžiamo
Pirmas skyrius
– Ar tikrai susitvarkysi pati viena?
– Greise, nebeklausinėk, lipk į automobilį ir važiuojam! – sesuo Betė nekantriai pasižiūrėjo į ją ir meiliai išsišiepė. – Man ne treji, o dvidešimt treji ir puikiai tvarkausi pati. Beje, mums reikia pinigų…
Taip, joms jų reikėjo, pripažino Greisė, pagalvojusi apie sąskaitas, kurių per šį pusmetį susikaupė nemažai – susirgo motina, o ji pati buvo priversta mesti vyriausios konditerės darbą viename geriausių Londono restoranų, kad galėtų ją slaugyti ir sudarytų sąlygas Betei Oksfordo universitete baigti magistro studijas, kurios vis dar buvo neapmokėtos.
Tiesa, Betė, grįžusi gyventi į jų šeimos namą, dirbo Londone žinomoje leidybos įmonėje, bet jos vienos algos nepakako abiem pragyventi ir apmokėti susikaupusias sąskaitas.
Todėl Greisė nutarė išvažiuoti į Hampšyro tyrus ir mėnesį padirbėti virėja ir namų šeimininke Anglijoje įsikūrusio turtingo verslininko iš Argentinos namuose, o gal gauti ir nuolatinio darbo pasiūlymą. Jei Greisę pakvietė į Hampšyrą, Cezaris Navaras, ko gero, turėjo daugiau namų įvairiose pasaulio vietose, kur reikėjo nuolatinių namų šeimininkių?. . Vienas Dievas težino, ką jos ten veikdavo jam išvykus!
– Įdomu, kaip atrodo tas Cezaris Navaras? – smalsiai paklausė Betė, tarsi skaitytų Greisės mintis.
Greisė prunkštelėjo ir liovėsi kuistis po didžiulę rankinę ilgu dirželiu.
– Nesitikiu greitai jį pamatyti!
Jaunėlė sesuo suraukė antakius.
– Kaip tai?
Bet kas, pamatęs Betę, aukštą šviesiaplaukę tamsiomis akimis, ir Greisę, tik šiek tiek daugiau negu metro penkiasdešimties ūgio brunetę ilgais plaukais ir melsvai žaliomis akimis, iškart suprasdavo, kad šios dvi moterys nėra tikros seserys.
Greisė buvo įvaikinta vos šešerių ir iki aštunto savo gimtadienio augo viena, paskui jos įtėviai parvedė į namus penkiametę Betę, kurią jai pristatė kaip seserį. Abi mergytės iš karto pamilo viena kitą ir tik meilė ir prieraišumas padėjo joms išgyventi, kai jų įtėvis prieš ketverius metus žuvo automobilio avarijoje. Po jos mama patyrė paralyžių ir iki mirties liko prikaustyta invalido vežimėlyje. Dėl ilgo lovos režimo jai deformavosi krūtinės ląsta ir, susirgusi plaučių uždegimu, ji prieš du mėnesius mirė.
Greisė liūdnai šyptelėjo.
– Kaip man pranešė Londone gyvenantis jo sekretorius, kuris, kaip žinai, buvo pasikvietęs mane pokalbio ir pasiūlė šį darbą (prieš tai surinkęs duomenis, ar esu patikima, savaime suprantama!), privalėsiu ruošti pusryčius, kuriuos tas žmogus, Rafaelis, kiekvieną rytą septintą valandą nuneš jam į valgomąjį, prieš tai paragavęs pats. Paskui turėsiu laukti, kol ponas Navaras išvyks iš namų, nes tik tada man bus leidžiama juos tvarkyti, bet tik ne jo darbo kabinetą (į jį niekam neleidžiama įeiti), ir laukti jo sugrįžtant vakare. Vakarai bus panašūs vienas į kitą ir, jei negausiu iš Rafaelio kitokių nurodymų, vakarienė turės būti patiekta lygiai aštuntą. Beje, po devintos vakaro galėsiu eiti kur panorėjusi ir aš, savaime suprantama, kasvakar eisiu vis į kitą vakarėlį!