Nora Roberts
Reifo Makeido sugrįžimas
Prologas
Broliai Makeidai ieškojo nemalonumų. Beveik visada. Mažame Antietamo miestelyje, Merilande, jų rasti ne visada buvo lengva, tačiau ieškojimas ir suteikė pusę malonumo.
Suvirtę į seną Džerado „Chevy“ jie susiginčijo, kas sės prie vairo. Automobilis – Džerado, be to, jis vyriausias, tačiau kitiems trims broliams tai buvo nė motais.
Vairuoti norėjo Reifas. Jis troško greičio, geidė švilpti tamsiais vingiuotais keliais, nuspaudęs iki dugno greičio pedalą, kad bjauri, beatodairiška nuotaika nespėtų paskui. Tikėjosi palikti ją toli už savęs arba susidurti kaktomuša. Jei taip nutiktų, žinojo, nugalėtų ir važiuotų tol, kol susivoktų esąs kur nors kitur.
Bet kur, tik ne čia.
Prieš dvi savaites jie palaidojo mamą.
Vairuoti jam niekas neleido, nes pavojinga nuotaika atsispindėjo žaliose akyse ir kietai sučiauptų lūpų linkyje. Galiausiai vairuotoju buvo išrinktas Devinas, šalia jo atsisėdo Džeradas. Reifas paniuręs įsitaisė gale kartu su jauniausiu broliu Šeinu.
Makeidai buvo šiurkštūs ir pavojingi. Visi aukšti ir grakštūs kaip laukiniai eržilai, su nuolat gniaužiamais ir dažnai nekantriai ieškančiais taikinio kumščiais. Jų akys, Makeidų akys, įvairių žalsvų atspalvių, galėjo suraižyti žmogų į gabalėlius dešimties žingsnių atstumu.
Kai juos apimdavo niūri nuotaika, protingas žmogus laikydavosi nuo jų tolėliau – per vienuolika ar daugiau žingsnių.Jie nusprendė pažaisti pulą, išgerti alaus. Šeinas nesidžiaugė, nes dar neturėjo dvidešimt vienų ir Dafo užeigoje alaus jam niekas neduos.
Blausus, prirūkytas baras jiems tiko. Rutuliai kaukšėjo trankiai ir įnirtingai, o prakaulus Dafas Demsis nerimastingai žvalgėsi. Atsargumas kitų klientų akyse ir tylios paskalos prie alaus bokalų glostė broliams savimeilę.
Niekas neabejojo, kad Makeidai ieško nemalonumų. Galiausiai ir rado.
Su cigarete, karančia nuo lūpos, Reifas prisimerkė ir įsižiūrėjo per dūmus į taikinį. Buvo kelias dienas nesiskutęs ir šiurkštūs šeriai atitiko nuotaiką. Garsiai taukštelėjęs pasiuntė rutulį į sienelę, atšokęs jis stuktelėjo į septintą kamuolį ir šis įriedėjo į kišenę.
– Gerai, kad bent pulas tau sekasi. – Prie baro sėdintis Džo Dolinas ramiai nuleido butelį alaus. Ir vėl, kaip dažniausiai po saulėlydžio, jis buvo girtas ir prastai nusiteikęs. Kadaise Džo, mokyklos futbolo komandos žvaigždė, varžėsi su Makeidais dėl gražių merginų dėmesio. Dabar, nors jam tebuvo dvidešimt vieni, veidas pradėjo pampti, o kūnas – linkti.