Emilie Rose
Rizikuoti verta
Pirmas skyrius
– Kas čia dabar?
Išgirdusi susierzinusį ir nekantrų Makso Hadsono balsą Dana Folon susigūžė. Tačiau kaltinti jo negalėjo. Grėsmingai artėjo nepajudinamai galutinis
Vis dėlto Dana turėjo priežasčių. Svarių priežasčių.
Dana įtempė beatsileidžiančias drąsos vadeles, nubraukė nuo blakstienų tamsių ataugusių kirpčiukų užuolaidą ir užkišo galiukus už ausies. Žvilgsnis atšoko nuo skaidriai mėlynose Makso akyse spindinčios nuostabos ir susitelkė į pro trijų prasegtų baltų
– Tai prašymas atleisti iš darbo. Maksai, aš išeinu. Kai tik grįšime į Jungtines Valstijas, kas nors turės mane pakeisti. Jau sukūriau skelbimą, tau tereikia patvirtinti.
– Negali išeiti. – Maksas viena ranka sulamdė popieriaus lapą ir sviedė į viešbučio apartamentų, kuriuos kelis pastaruosius mėnesius naudojo kaip laikiną biurą, kampe stovinčią šiukšlių dėžę. Nepataikė. Dana buvo įsitikinusi, kad per visus penkerius jos darbo metus
Tačiau Dana jį vis vien mylėjo, o žinodama, kad tas jausmas absoliučiai vienpusis, tikriausiai niekada taip ir nesulauksiantis atsako, jautėsi visiška kvaiša. Laikas pripažinti, kad Maksas mylės savo mirusią žmoną, kol pagaliau susijungs su ja pomirtinėje karalystėje, ir gyventi toliau.
Jis vėl ėmė vartyti popierius, tarsi Danos prašymo nė nebūta, o jai kilo pagunda apsisukti ir pabrukus uodegą sliūkinti atgal į savo viešbučio kambarį. Tačiau taip pasielgti negalėjo. Ne šį kartą.
Draugės pasiūlymas sutapo su brolio nelaimės metinėmis, ir Dana suprato, kad nuo to laiko, kai pradėjo dirbti
Tą rytą Dana sau pažadėjo, kad su visa
– Maksai, turiu išeiti. Noriu pati kurti filmus, o savo studijoje to niekada neleisi. Kaip ir parašyta mano prašyme, savarankiškoje kino bendrovėje turiu galimybę…
– Tu manęs nesupratai. Išeiti
Dana čia ateidama žinojo, kad nebus lengva. Kaip tik dėl šios priežasties užtruko ne vieną savaitę – iki priešpaskutinės išvykimo iš Prancūzijos dienos, kol šiam pokalbiui sukaupė užtektinai drąsos.