Читать онлайн «Ransė gyvenimas»
Автор Франсуа Рене де Шатобриан
Ranse
Šventojo Sulpicijaus bažnyčios kunigui, abatui Segenui, gimusiam 1748 metų rugpjūčio 8 dieną Karpantra vietovėje, mirusiam 1843 metų balandžio 19 dieną Paryžiuje, atminti.
PRATARMĖ
Per savo gyvenimą aš parašiau tiktai dvi dedikacijas: vieną – Napoleonui, kitą – abatui Segenui. Vienodai žaviuosi ir paprastu kunigu, kuris laimindavo ir mirštančias ant ešafoto aukas, ir pergales skynusiu vyru. Prieš daugiau nei dvidešimtį metų, kai eidavau aplankyti panelių d’Akosta (tai ponios de Šatobrijan pusseserės, tada jos buvo keturios, o dabar gyvos tik dvi), Pti Burbono gatvėje sutikdavau kunigą su paraitota sutana ir juoda itališka šlike ant galvos; ramstydamasis lazda ir murmėdamas poterius jis žygiuodavo į Sent Onorė priemiestį išklausyti ponios de Monbuasjė, pono de Malzerbo dukters, išpažinties. Aš jį ne vieną kartą mačiau netoli Šventojo Sulpicijaus bažnyčios; jis vos atsigindavo pulko elgetaujančių moterų, kurios tampydavo savo glėbiuose pasiskolintus vaikus. Netrukus artimiau susipažinau su šia vargšų auka ir aplankydavau jį namuose, Servandoni gatvės šešioliktame numeryje. Įeidavau į prastai grįstą kiemelį; durininkas vokietis nekreipdavo į mane dėmesio; laiptai su nuzulintomis pakopomis buvo kairėje pusėje, kiemo gilumoje; užlipdavau į trečią aukštą, pabelsdavau, man atidarydavo sena juodai vilkinti tarnaitė; ji mane įleisdavo į tuščią prieškambarį, kur tiktai geltonas katinas snausdavo ant kėdės. Iš jo aš patekdavau į kabinetą su kabančiu dideliu juodo medžio kryžiumi. Sėdintis prie ugnies ir nuo lankytojų širma atsitvėręs abatas Segenas mane atpažindavo iš balso; negalėdamas atsikelti, palaimindavo iš savo vietos ir pasiteiraudavo apie mano žmoną. Jis yra minėjęs, kad motina jam dažnai sakydavusi vaizdinga savo krašto kalba: „Atsiminkite, kad šykštumas niekada nepapuošia kunigo sutanos. “ Jo paties sutaną puošė skurdas. Jis turėjo tris brolius, taip pat kunigus, ir jie visi keturi drauge laikydavo mišias Šventosios Maurės parapijos bažnyčioje. Jie kartu nuvažiuodavo į Karpantra pasimelsti prie motinos kapo. Abatas Segenas atsisakė prisiekti naujajai valdžiai; kartą revoliucionierių persekiojamas jis lėkte perlėkė Liuksemburgo sodą ir pasislėpė pas poną de Žiusjė Sen Dominik d’Anfero gatvėje. 1815 metais aš paskutinį kartą vaikštinėjau po tuščią Liuksemburgo sodą su savo draugu ponu Idu de Neviliu. Liūdnai kalbėjosi dar revoliucijų gausmo nepamiršusios širdys.
Abatas Segenas slaptose vietose suburdavo persekiojamus krikščionis. Jo brolis abatas Antuanas buvo suimtas, uždarytas į kalėjimu paverstą Karmelitų vienuolyną ir rugsėjo antrą dieną nukirsdintas.
Kai ši naujiena pasiekė Žaną Mari, jis užgiedojo „Te Deum“. Persirengęs jis eidavo iš priemiesčio į priemiestį, teikdamas pagalbą tikintiesiems. Jį dažnai lydėdavo pamaldžios ir pasišventusios moterys; ponia Šokė apsimesdavo jo dukterimi; jos pareiga buvo eiti sargybą ir perspėti nuodėmklausį. Kadangi buvo didelis ir stiprus, jis buvo paimtas į nacionalinę gvardiją. Jau kitą dieną jį kartu su keturiais vyrais pasiuntė apieškoti vieną namą Kasetės gatvėje. Dangus įkvėpė mintį, kokį vaidmenį jis turėjo atlikti. Jis garsiai pareikalavo įsileisti į vidų; prasidėjo krata. Prie vienos sienos abatas Segenas pastebėjo paveikslą, kuris slėpė tai, ko jis nenorėjo rasti. Priėjo arčiau, durtuvu pakėlė paveikslo kampą ir pamatė slaptas duris. Tuoj pat jis garsiai subarė savo bendrus dėl neveiklumo ir įsakė apžiūrėti kambarius kitapus to kabineto, kurį slėpė paveikslas. Mūsų armijai didvyriškai kaunantis mūšio lauke, tuo pat metu religija įkvėpdavo didvyriškumo moterims ir kunigams; dar niekada prancūzai nebuvo tokie nelaimingi ir tokie drąsūs. Vėliau abatas Segenas pamatęs, kokią naudą galima gauti iš nacionalinės gvardijos, visada buvo pasiruošęs veikti. Tai buvo kilnus melas, bet vis tiek jis žeidė abatą Segeną, nes tai – melas. Šitaip beatodairiškai pasiaukojusį abatą apimdavo niūrus sąstingis, kuris gąsdindavo jo draugus. Nuo tokių kančių jį išvadavo vėlesni istorijos pokyčiai. Nusikaltimas pavirto šlove, imperija pakeitė respubliką.
